Obeliuose atidarė gyvūnų kirpyklą, o šiandien sulaukia klientų ir iš didmiesčių – meilė darbui užtikrina kokybę

Pradėjusi pasakoti apie savo verslą, N. Dagienė šyptelėjo, kad, tikriausiai, kitokia veikla užsiimti ir negalėtų, nes nuo mažens buvo apsupta gyvūnų: „Mano senelis buvo veterinaras ir medžiotojas. Jo kieme būdavo mažiausiai 15 šunų ir man reikėdavo jais rūpintis. Visos mokinių atostogos ir savaitgaliai pralėkdavo pas senelį. Man tai labai patiko.“

Kitos dvi priežastys, pasak pašnekovės, turėjusios įtakos šunų ir kačių kirpyklos atidarymui, buvo pažintis su beglobiais gyvūnais Rokiškio rajone besirūpinančia Nijole Pranskūnaite ir širdies draugo paskatinimas.

„Susidraugavom su Nijole, pradėjom kartu gelbėti beglobius gyvūnus, ne vieną esu priglaudusi laikinai, kol rasdavom jiems namus. Buvo tokių atvejų, kai tekdavo juos ir gydyti – išmokau katinams pastatyti lašines. Kitas dalykas – mano draugas turėjo šunį, tačiau jo priežiūra kartais apsunkdavo: tai vietų nėra Rokiškyje veikiančioje šunų kirpykloje, tai mums nepatikdavo apkirpimas. Pasiūlė man pabandyti. Sako: „Tu viską sugebi, pabandyk“, o dirbant dar pagyrė: „Tavo rankos gerai juda, tikrai gali mokytis ir būti gyvūnų kirpėja“. Taip užsimezgė mintis“, – šypsosi N. Dagienė besidžiaugdama apsisprendimu imtis šios veiklos.

Sulaukusi iš tėvų finansinės pagalbos, moteris nėrė į gyvūnų grožio studijas Vilniuje, o gavusi diplomą namų rūsyje ėmė įrenginėti gyvūnų kirpyklą. Ne viską pavyko įsigyti iš karto – kurį laiką teko dirbti neturint gyvūnų maudymui pritaikytos vonios ir kirpimo stalo. Tačiau dabar kabinetas jau įrengtas, o klientai čia renkasi ne tik iš Obelių ar Rokiškio, bet atvyksta ir iš Zarasų, Utenos, Panevėžio, Subatos.
Paklausta, ar Obeliai nėra per mažas miestelis tokios specifinės paslaugos teikimui, N. Dagienė tikina, kad ir Obeliuose gyvena labai daug gyvūnų mylėtojų, o žmonių požiūris, kad šuns vieta – tik prie būdos ir kas per nesąmonė jo kirpimai bei šukavimai, jau keičiasi ir kaimo vietovėse.

„Tarybiniais laikais buvo toks požiūris. Gal dar vienur, kitur likę taip mąstančių žmonių, bet patikėkite manimi, matau ne vieną senjorą, einantį pasivaikščioti su savo augintiniu. Nors jis ir, liaudiškai sakant, lenciūginis. Ateina jie ir pas mane, paprašo pasirūpinti šuneliu ir būna labai patenkinti, kai po procedūrų pamato visai kitą, „sutvarkytą“ šunį. Net pritupia iš nuostabos“, – juokiasi gyvūnų kirpėja.

Vos pusę metų dirbanti obelietė sako veiklos pradžioje pati ieškojusi modelių pozavimui bei „rankų atidirbimui“, o darbai vykdavo ne tokiu greitu tempu, kaip dabar.

Visgi, net ir jau turint patirties, N. Dagienei svarbiau kokybė, ne kiekybė: kad klientas, aišku, ir jo šeimininkas, būtų patenkinti atliktu darbu: „Proceso trukmė priklauso nuo šuns veislės. Kai išgirstu žmogų sakant, kad Utenoje Jorkšyro terjerą išgražino per valandą, aš klausiu, kas šeimininkui svarbiau: kokybė ar greitis? Neturiu gebėjimų viską atlikti per valandą, nes šuns kirpimas yra jau, vos ne, lengviausia procedūra... Prieš tai reikia jį iššukuoti, tada išmaudyti, išdžiovinti, atlikti higieną ir tik tada kirpti. Džiaugiuosi, kad šeimininkai, atėję pasiimti mano kliento, ne vienas aikteli: „Niekada nebuvo toks gražus“. Štai jums ir skirtumas – kur darbas atliktas per valandą, ir kur per dvi. Gal didmiesčiuose yra svarbiau priimti kuo daugiau klientų.“

Anot N. Dagienės, darbo grafikas „Grafo“ kirpykloje yra derinamas pagal klientų poreikius, bet dažniausiai, pašnekovės teigimu, paskambinę žmonės nori „čia ir dabar“. Visgi, eilių šioje gyvūnų grožio studijoje nebūna, nes kirpėja dirba ir vakarais, šeštadienį bei sekmadienį.

„Klientų netrūksta, tikriausiai, ir dėl to, kad niekas Rokiškyje nedirba su dideliais šunimis. Tik aš. Norite tikėkite, norite ne, bet tai – sunkus fizinis darbas, trunkantis 3–4 val. Iš didžiųjų veislių jau turėjau akitą ir berno zenenhundą. Didelis šuo masto visai kitaip, nei mažas. Su jais ir kitokie „kaprizai“. Būna, kad didieji nelipa ant stalo. Tokiems turiu kabliuką prie sienos ir ten atlieku nukailinimo procedūras. Kartais šuo paliekamas laisvai vaikščioti po kabinetuką: jis prigula kur nors ir aš prie jo prisitaikau. Ant žemės prisėdu ir dirbu“, – šypsosi pašnekovė.

N. Dagienė teigia didžiųjų šunų šeimininkų paprašanti pasilikti grožio procedūrų atlikimo metu: „Šeimininkas kalbina šunį, o aš darau savo darbą. Dideliems šunims geriau, kai šeimininkas yra šalia, nes jis patiria mažiau streso. Kitokia situacija su mažaisiais: jų šeimininkų prašau palikti savo augintinį ir ateiti jau po poros valandų, kai bus baigta. Nes mažieji dažniausiai būna išlepinti ir esant šeimininkui, manęs neklauso. Naminiai gyvūnėliai – kaip vaikai: kai mamų nėra šalia, visai kitokie būna [juokiasi – aut. past.]“

Anot specialistės, darbo rūpinantis dideliu šunimi yra nemažai, tačiau tokia jų priežiūra – nukailinimas – yra reikalinga tik du kartus per metus: pavasarį ir rudenį.

N. Dagienės paklausus, kaip žinoti, kurį iš trijų pavasario ar rudens mėnesių yra geriausia atvesti šunį nukailinimo procedūrai, kirpėja juokiasi, kad dažniausiai žmonės tą padaro jau „trūkus kantrybei“. O vieno ir geriausio laiko, anot pašnekovės, nėra.

„Ateiti galima bet kurį mėnesį. Šuo meta kailį, kai keičiasi oras – iš šalto pasidaro šiltas. Poplaukis tai yra negyvi plaukai, kurie patys neiškrenta. Jie yra prie odos ir kuo greičiau „išvaduosim“ šunį nuo jų, tuo geriau jam bus. Ir nereikia laukti iki paskutinės minutės, kai nebegalima apsikęsti namuose esančio plaukų kilimo. Geriausia tuo pasirūpinti iš anksto, kad gyvūno oda kvėpuotų“, – netikrinti savo kantrybės ribų šeimininkus ragina specialistė.

Anot N. Dagienės, tenka išgirsti nuomonių, kad gyvūnu pasirūpinti visai nesunku ir namuose: „Viena pagrindinių procedūrų nukailinant šunį – jo „džiovinimas“ galingu kompresoriumi. Jis pirmiausia išpučia vandenį iš kailio, o paskui jau pučiami plaukų likučiai. Namie be kompresoriaus to nepadarysi. Teko išklausyti nuomonių, kad galima už 100 eurų nusipirkti kompresorių ir namie atlikti tokias procedūras. Deja, turiu nuvilti, kad nepavyks – aparatas nebus galingas ir neišpūs taip gerai plaukų. Kitas niuansas: po pūtimo šiuo kompresoriumi šuns plaukų būna ir ant sienų, ir ant lubų, o juos nuvalyti gali tik kitą dieną, kai jie pilnai išdžiūsta. Ar tikrai norėsite namuose tokios netvarkos [šypteli – aut. past.]?“

Į gyvūnų kirpyklą atkeliaujančių klientų šeimininkai klaidingai mano, kad šuns maudyti prieš kirpimą nebereikia. Pasak N. Dagienės, norint profesionaliai viską padaryti, maudynės – būtinos.

„Išmaudžius šunį jį džiovinu ne šiaip paprastai, o pagal plauko slinktį. Tik tada, kai plaukas „gula“ gražiai, galiu gražiai nukirpti ir „neiškramtyti“. Ir šepečiai, naudojami kiekvienos veislės šuniui, skiriasi. Reikia žinoti, kokiai veislei, koks tinka: raudonas – kietas, skirtas pudeliams, kurių plaukas storesnis, minkštas yra bišoniukų priežiūrai. Namuose taip nepadarysit“, – patikina specialistė.

Ne vieną keturkojį jau išgražinusi N. Dagienė rekomenduoja visiems keturkojų augintojams juos prie procedūrų pratinti nuo mažens – taip išvengiama streso kiekvieną kartą atvykus, nes augintinis žino, kas jo laukia.